Įžengus į rudens pradžioje duris atvėrusį „Brussels Mussels“ restoraną apima jausmas, kad atsidūrei tikrai ne Vilniuje. Itin aukštos lubos ir prabangus, bet jaukus interjeras, profesionalus personalas ir abejingų nepaliekantis maistas kelia įspūdį, kad vakarieniauji kurioje nors didžiojoje pasaulio sostinėje. Ir visai ne veltui viską norisi apibūdinti žodžiu „nuostabu“ – restorano projektas tarp dviejų senų draugų šeimų brendo seniai, tad kai Gintaras ir Marija Puškoriai bei Vaida ir Romas Vaičiuliai pagaliau nusprendė jį įgyvendinti, viskas jau buvo gerai apgalvota ir vilniečiams pasiūlyta tai, ką Belgija turi geriausio – alus ir midijos. Na, ir dar keli puikūs dalykai…

„Belgiška kultūra domėjausi jau seniai, ragavau paties įvairiausio alaus ir pastebėjau, kad jam Lietuvoje yra niša“, – pasakojimą pradeda Gintaras. „Nors ir yra restoranų, kuriuose galima gauti belgiško alaus, bet pasirinkimas gana kuklus, norėjosi platesnės alaus paletės. O alų palydėti, žinoma, turėjo šviežios midijos, bulvytės, tradiciniai mėsos kukuliai ir belgiški vafliai… Taip idėją ir nešiojomės kelis metus, galima sakyti, laukdami jos sprogimo – kol atsiras tinkama vieta.“

Tinkamų patalpų laukti buvo verta – užėjus aukštos lubos ir didelė erdvė abejingų nepalieka. Pasak pašnekovo, interjerą, be abejo, irgi įkvėpė Belgija bei kelionės po ją: siena su veidrodžiais nusižiūrėta Gente esančiame restorane, įsikūrusiame sename fabrike, siena su alkoholio buteliais ir taurėmis – Briugėje. „Brussels Mussels“ netgi rasite žymųjį Briuselio berniuką, kurio, atvykę į sostinę, neretas specialiai ieško. Bet štai į Briuselį važiuoti nebereikia – jis atvyko į Vilnių.

„Pradinė idėja buvo turėti tik „pub’ą“, bet norėjosi platesnio meniu, tad dabar tai kartu ir restoranas. Didžioji dalis patalpos labiau primena restoraną, bet turime ir platų barą, o po pagrindinio vakarienės laiko, jei tik vyksta, rodome futbolo ar krepšinio varžybas“, – vietos universalumą atskleidžia Gintaras.

Be abejo, centrinę vietą užima alus. Jei kada norėsis plačiau pasidomėti belgiško alaus rūšimis, tai galite padaryti čia pat: „Brussels Mussels“ rasite knygą, kurioje kartu su nuotraukomis aprašyta apie 1600 alaus rūšių – tiek jų galima rasti Belgijoje. Esant tokiam plačiam pasirinkimui, restoranui alus pasirinktas itin kruopščiai. Dabar čia galima rasti virš 65 alaus rūšių buteliuose, o iš 10 pilstomo alaus kranų 8 irgi yra belgiški.

„Netgi patys belgai, čia atvažiavę, stebisi, kad turime tokių alaus rūšių, kurias jie Belgijoje sunkiai gauna. Ir tai natūralu. Tarkime, yra toks vienuolių trapistų vienuolynas, kuriame alus tiekėjams neparduodamas. Gali užsiregistruoti kaip fizinis asmuo, atvažiuoti, tuomet tau parduoda dvi pakuotes ir išvažiuoji. Užtat šitas alus toks vertinamas, kokybiškas ir brangus. Jis net įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Ir būna, ateina žmonės dėl tam tikro alaus, bet viskas, jau jo nebeturim – kviečiam užsukti kitais metais“, – šypteli savininkas. Taigi, alus restorane rotuojasi.

Apskritai alaus istorija – tai praktiškai antra vyno istorija. Ir įdomybių bei tradicijų čia yra tikrai ne viena. Pavyzdžiui, užsisakius vieną alaus rūšį teks… paaukoti batą. Jei vakarieniaujant staiga išgirsite skimbtelint skambutį, nenustebkite, tik apsižvalgykite: prie durų esantis pakabintas krepšys nusileis, kažkas įmes ten batą, o, kol gers alų, mainais gaus klumpę.

Vaida priduria, kad Lietuvoje jie tradiciją sušvelnino – Belgijoje klumpės negautum, aplinkui tektų strykčioti su vienu batu. O alus ypatingas, geriamas iš specialios ir brangios taurės, tad šiokio tokio užstato reikia. „Belgiško alaus istorija tikrai plati, todėl kviečiamės ir someljė, rengiame įvairius mokymus – ir patiekimas, ir atidarymas, kartu atkeliaujantys padėkliukai… Alūs taip pat turi ir savo specialias taures, kurias galima pamatyti išdėliotas lentynose sienoje“, – subtilybes aiškina Vaida.

Užsukus (o dar geriau – iš anksto rezervavus staliuką), žinoma, privalu paragauti midijų. Šios atkeliauja antradienį ir penktadienį, bet nors stengiamasi jų turėti visada, pirmadienį kartais midijų galite ir nebegauti – tai tapo populiariu pasirinkimu ir neseniai pradėtame rengti sekmadienio „brunch’e“. Paklausus, ar turi ateities planų, restorano savininkai tarsi sutartinai nusišypso, bet detalių neatskleidžia – teks apsilankyti ir patiems išvysti, kuo „Brussels Mussels“ nustebins šįkart.

Meniu. Nesuklysite vakaro kelionę pradėję nuo tartaro: lašišos su „edamame“ pupelėmis, marinuota paprika ir mangų tyre (8 Eur), tuno su raudonaisiais ikrais, avokadu ir jūros dumbliais (12 Eur) arba jautienos su putpelių kiaušiniu, kaparėliais, mėlynaisiais svogūnais, agurkėliais ir marinuota paprika (12 Eur). Ieškantys naujovių turėtų atkreipti dėmesį į Lietuvos sūrininkų degustacinę lėkštę (8 Eur), o įdomesnių patirčių – į šviežias austres (3/5 Eur).

Prie belgiško alaus geriausiai tiks tradicinės belgiškos bulvytės su „tartar“ ir azijietišku padažu (4 Eur) arba, labai rekomenduotina, menkė alaus tešloje (9 Eur). Menkės atkeliauja iš olando, kuris, kaip pasakoja Gintaras, nėra didelis tiekėjas, labiau entuziastas, todėl menkės pasiekia itin šviežios ir tešloje išlieka sultingos.

Pereinant prie pagrindinių patiekalų, meniu pažiba, be abejo, yra midijos (pusė kilogramo – 10 Eur, kilogramas – 15 Eur). Galima rinktis klasikinį vyno, česnako ir salierų padažą, belgiško alaus, grietinėlės, šoninės, salierių variantą, taip pat midijas su aštria čioriso dešra, raudonuoju kariu, grietinėle ir salierais. Kiti du variantai – pomidorų, alyvuogių ir salierų bei aštrus kokoso pieno, žaliojo kario ir saliero padažai.

Meniu rasite tradicinę belgišką „Waterzool“ sriubą su vištiena (5 Eur) arba jūros gėrybėmis (6 Eur), kelias salotų variacijas, tarp kurių – ir gaivios veganiškos salotos „Bowls“ su bolivine balanda, avokadu ir apelsinų padažu (7 Eur). Nenorintys midijų gali paragauti legendinių belgiškų mėsos kukulių su bulvių koše (9 Eur), ant grilio kepto aštuonkojo (19 Eur), brandinto jautienos antrekoto (26 Eur), raudonojo tuno steiko“ (22 Eur) ir kitų gardžių patiekalų.

Užbaigti apsilankymą, žinoma, dera su desertu. Klauskite padavėjo dienos deserto (6 Eur) arba rinkitės belgiškus vaflius su cukraus pudra (4 Eur), vaisiais ir grietinėle (5 Eur) arba karamele ir ledais (5 Eur). Nuostabią patirtį tikrai garantuos „Pavlova“ su uogomis (6 Eur), o norintiems ko nors gaivesnio – „Ice Dunes ledai“ su vaisiais arba karamele ir uogomis (5 Eur). Rinkitės tradicinius vanilinius, mėtinius, miško uogų arba leiskitės į avantiūrą ir paragaukite specialiai tik „Brussels Mussels“ gaminamų skrudintų bulvyčių ledų.

Nuo pirmadienio iki penktadienio nuo 10 iki 11 val. restorane galite ir papusryčiauti, o šeštadienį ir sekmadienį nuo 11 iki 14 val. užsukti vėlyvųjų pusryčių. Čia rasite geriausius klasikinius pasirinkimus: Benediktus (4,5 Eur), šakšuką dviem žmonėms (10 Eur), avokado skrebutį su kiaušiniu (6,5 Eur). Norintiems kažko kito bus pasiūlytos vegetariškos salotos (7 Eur), žiedinio kopūsto kepsnys (7 Eur) arba migdolų piene mirkytos „chia“ sėklos su granola ir saldžia pasiflorų uogiene. O jei mėgstate šiek tiek nostalgijos, išbandykite keptus varškėčius su saldžia močiutės uogiene ir grietinės padažu (6 Eur).

Adresas: Rinktinės g. 5, Vilnius.

Darbo laikas: I–III 10:00–22:00; IV–V 10:00–01:00; VI 11:00–01:00; VII 11:00–20:00.

„Facebook“ paskyra: ČIA.

The post „Brussels Mussels“: visa, kas geriausia iš Belgijos – jau Vilniuje appeared first on VMG online.

Vilniuje įsikūręs vegetariškas bei veganiškas restoranas „Holigans“ vakar pristatė savo naująjį – rudens ir žiemos valgiaraštį. Į renginį susirinkę maisto žurnalistai ir tinklaraštininkai ragavo tandūre gamintus užkandžius bei karštuosius patiekalus ir įvairius saldumynus.

Net 75% žaliavų – ekologiškos

Vilniečių ir sostinės svečių pamėgta užkandinė „Holigans“ atsidarė prieš beveik ketverius metus stoties rajone – Vilniuje tuo metu jau veikė dvi vegetariškos vietos, tačiau patiekalų pasirinkimas jose nebuvo didelis. „Pajutome, kad reikėtų dar vienos vietos, be to sumanėme, jog ji siūlys ne tik vegetariškus, bet ir veganiškus patiekalus“, – sakė „Holigans“ vadovas Gintas Vincerževskis. Patirties versle turėjęs vyras užkandinę įkūrė kartu su savo draugu Ramūnu Prasausku, kuris prieš tai dirbo keletoje restoranų Lietuvoje bei užsienyje, o atidarius „Holigans“ tapo naujosios vietos virtuvės šefu.

„Atidarę užkandinę turėjome daug patiekalų, kurie tradiciškai yra mėsiški – „burgerių“, kotletų, kepsnių, lazanijos. Labai norėjosi parodyti, kad galima valgyti tuos pačius patiekalus be mėsos ir jie yra ne mažiau skanūs bei maistingi,  – prisiminė G.Vincerževskis. – Patys esame vegetarai, todėl mums buvo svarbu skleisti šias idėjas, dalintis jomis su kitais“.

Nuo pat pradžių įkūrėjai pasiryžo, kad jų užkandinėje nebus ne tik mėsos, bet ir alkoholio, kad naudos kiek galima daugiau vietinės bei ekologiškos produkcijos. „Šiuo metu apie 75% mūsų naudojamų žaliavų yra ekologiškos, jas gauname iš sertifikuotų tiekėjų“, – džiaugėsi vyras.

Be to nenaudojami jokie pusgaminiai – net kečupas, majonezas ar uogienės tortų pertepimui gaminami vietoje.

Nuo kitų maitinimo įstaigų „Holigans“ skiriasi ir tuo, kad darbuotojai čia atrenkami itin kruopščiai, pageidaujami tik neturintys žalingų įpročių – nerūkantys, nepiktnaudžiaujantys alkoholiu. Čia laikomasi Zero Waste (gyvenimo be atliekų) filosofijos – atliekos rūšiuojamos, o dauguma naudojamų medžiagų – servetėlės, popieriniai rankšluosčiai, pakuotės išsinešamam maistui, skystis indams plauti – ekologiški. „Norime būti draugiški tiek savo lankytojui, tiek aplinkai“, – sakė G. Vincerževskis.

Valgiaraštį įtakojo įvairių šalių virtuvė

Šių metų pavasarį „Holigans“ persikėlė į naują, erdvesnę vietą Ogmios mieste. Naujoji erdvė padalinta į dvi dalis – restoraną bei smaližainę.

Restorano valgiaraštis išsiplėtė. Jame – sriubos, įvairūs užkandžiai, salotos, karštieji patiekalai. Žinoma, liko „burgeriai“ – daug kas ateina pavalgyti specialiai jų.

Nors pagrindinė nata yra europietiškas maistas, atsirado ir egzotiškesnių patiekalų.

„Turėjome virėjų iš įvairių šalių, pavyzdžiui, Meksikos, Venesuelos, Indijos – kiekvienas jų įnešė ką nors savo, ką mūsų lankytojai pamėgo“, – sakė „Holigans“ vadovas. Restorano naujiena – tandūro patiekalai.  Tandūrą – molinę kubilo formos krosnį, populiarią Indijoje bei kitose Azijos šalyse „Holigans“ įsigijo vos prieš keletą mėnesių ir kurdami receptus daug eksperimentavo. Susirinkusieji paskanauti naujojo valgiaraščio patiekalų ragavo tandūre keptą veganišką avinžirnių kebabą, picas (su karamelizuotais baklažanais ir avinžirniais bei su marinuotu tufu) – šios paliko itin didelį įspūdį, taip pat iš „Maseca“ – specialios kukurūzų rūšies miltų keptas takas su duonvaisiu.

Didžiausias Lietuvoje veganiškų tortų pasirinkimas

Atėjusiems labai patiko ir „Holigans“ saldumynai.

„Mūsų tortai, vieno kąsnio saldumynai visuomet buvo labai populiarūs, todėl apsisprendėme šią kryptį vystyti – stipriai išplėtėme asortimentą bei atidarėme smaližainę“, – sakė „Holigans“ konditerijos ir „Smaližainės“ vadovė Nomeda Teiten. „Holigans“ siūlo daugiau nei 60 rūšių tortų (o pradėjo vos nuo 6!), o jų veganiškų tortų, taip pat tortų be glitimo ar cukraus asortimentas – didžiausias Lietuvoje.

Žurnalistai ir tinklaraštininkai, pirmieji paragavę smaližainės naujienų, gyrė be glitimo – su rudųjų ryžių biskvitu pagamintą baltojo šokolado tortą „Laimė“, perteptą pikantišku citrinų ir imbiero įdaru, kavos tortą „Le Mure au Cafe“ (taip pat be glitimo) su kokosų grietinėle, veganišką „Napoleono“ tortą, pagamintą iš speltos miltų su namine spanguolių uogiene bei „Snickers“ primenančius vieno kąsnio saldumynus be glitimo ir cukraus. Daug kas ragaudami negalėjo patikėti, kad šie kepiniai yra be kvietinių miltų ar gyvūninės kilmės sudedamųjų dalių.

Beje, visa „Holigans“ patiekiama kava yra be kofeino ir pagaminta natūraliu būdu – kofeinas išplaunamas naudojant ne chemines medžiagas, o vandenį (šis procesas trunka daugiau nei 10 valandų).

Patiekalų iš naujojo „Holigans“ valgiaraščio galima paragauti jau dabar. Naujieji saldumynai – taip pat jau virtinose, be to jų galima užsisakyti savo šventėms.

The post Išradingas „Holigans” rudens meniu: nuo veganiškų kebabų iki tortų su citrinų ir imbiero džemu appeared first on VMG online.

Ko labiausiai norisi sugrįžus į jaukius namus iš žvarbaus vėjuoto miesto? Žinoma, puodelio karštos arbatos, įsisupti į pledą ir vakaroti su knyga rankose. Nuostabu justi, kaip šiluma grįžta į kūną, protą ir jausmus.

Jeigu jaučiatės panašiai, žinokite, kad sostinės kavinukės ir restoranai irgi ruošiasi šaltajam sezonui, į meniu įtraukdami rudens ir žiemos gėrimus: šildančius, stiprinančius, citrinomis, apelsinais, imbieru ir prieskoniais kvepiančius ir net tingiai klampokus. VMGonline.lt komanda keletą jų išbandė.

Auksinis pienas

Originaliomis, pačių kurtomis arbatų receptūromis ir veganiškais desertais garsėjanti „Chaika“ žiemą pasitinka imunitetą stiprinančia aromatinga žolelių arbata („Herbal Chai“), pagardinta aštriais prieskoniais ir šlakeliu pieno (galima ir be jo, kaina 2,2–3,5 Eur) bei vitaminų dozę garantuojančia imbierine arbata su spanguolėmis (2,5 Eur). Kavos mėgėjai gali lepintis išraiškingo, stipraus skonio Cacao Late – tai kakavos gėrimas, pastiprintas Papua Naujosios Gvinėjos pupelių espresu (2,5 Eur). Negeriantys kavos galės išbandyti tirštą, sodrią ir pikantišką žieminę kakavą su kokosų kremu ir jėgos suteikiančių prieskonių – pipirų, cinamono, kardamono ir gvazdikėlių – mišiniu (prieš gerdami išmaišykite!).

Lengvas šokas

Mamos ir močiutės visada turi paslėpusios keletą lašelių tikro karščio smūgio namo grįžusiems sužvarbėliams. Veganiško maisto restoranas „Holigans“ irgi pasitinka mamiškai ir močiutiškai: ryškiai geltoną stipraus kvapo gėrimą jums atneš mažoje taurelėje, o juslės ir pojūtis ją prie lūpų priglaudus apgaus. Pirma mintis: alkoholis?! „Holi šokas“ iš tikrųjų sukelia šoką, atmerkia akis, o kūnu per akimirką ima sklisti šiluma, tačiau jame nėra nė gramo stipriųjų lašų. Tik daug citrinų, apelsinų ir tarkuoto imbiero. Močiutės sakytų: macnu. Ir šis žodis yra kaip tik tai, koks yra šis tonizuojantis, šaltį ir virusus išvaikantis eliksyras (pilnas vitamino C). Holigansai sako, kad jo paragavę visi be išimties nusišypso. Subalansuotas darganoms ir šalčiams.

Svaraininė ir avietinė

Vos pajutę pirmuosius peršalimo požymius, spaudžiame citrinos sultis, gardiname medumi ir tikimės, kad šis vitamino C koncentratas atmuš visus virusus. Dėl vitamino C gausos svarainis vadinamas lietuviškąja citrina, tačiau ragavusieji svarainių arbatos žino, kad joks citrinų gėrimas nenukonkuruos tos ypatingo skonio svarainio rūgštelės. Kaip tik su svarainių arbatos puodeliu rankose jaukiai pasėdėti stūgaujant vėjams kviečia sveiko maisto restoranas „Radharanė“.

Į šaltojo sezono gėrimų meniu įrašyta ir daugiau sveikatos eliksyrų. Tai – aviečių ir šaltalankių, imbiero su citrina arbata (1,90 Eur), stevija saldintas imbierinis „likeris“ (5,50 Eur), stiprus ir užkaitinantis iš vidaus, tačiau visiškai saugus ir sveikas – jame nėra nė lašo alkoholio. Gėrimai ruošiami iš Lietuvos miškuose surinktų uogų, „Radharanės“ ūkyje užaugintų svarainių, pačių spaustų imbiero ir uogų sulčių.

VMG šildančių gėrimų TOP 5 rasite ČIA

Kokie Jūsų šildantys atradimai?

The post Kur ir kaip sušilti: karštų ir stiprių gėrimų TOP appeared first on VMG online.

Gurmanų tėvynė Prancūzija po truputį praranda aukštumas gastronomijos srityje, tačiau nė viena šalis iki šiol negali lygintis su jos senomis desertų gaminimo tradicijomis ir reputacija. Pasaulyje paplitęs elegantiškos ir lieknos prancūzės, skanaujančios papuošalą primenantį prabangų pyragaitį, įvaizdis atitinka tikrovę.

Prieš gerą dešimtmetį garsiojo Pierre’o Hermé sukelta saldaus maisto banga Paryžių pavertė pasauline aukštosios konditerijos sostine, kurioje savo parduotuvėles atidarė visi talentingiausi saldumynų meistrai: Christophe Adam, Yann Couvreur, Christophe Michalak, Cédric Grolet… Šioje gyvoje kūrybinėje atmosferoje smagurių džiaugsmui kiekvienas bando sukurti kuo gražesnį, subtilesnį, originalesnį konditerinio meno šedevrą. Gurmaniškos varžybos, į kurias įsitraukia ir prabangūs viešbučiai, restoranai, didžiosios universalinės parduotuvės, ypač jaučiamos kalėdiniu laikotarpiu. Azartą sukelia ikoniškas prancūziško šventinio stalo gardumynas – tradicinė Bûche de Noël – „Kalėdinė malka“.

„Kalėdinės malkos“ legenda

Ši Prancūzijos kulinarinė tradicija, kaip ir pačios Kalėdos, kilo iš archajiškiausių pagonių apeigų – visoje Europoje plačiai žinomo žiemos saulėgrįžos šventimo. Jo metu kelias dienas būdavo deginamas didelis medžio rąstas. Su laiku jį pakeitė židinyje smilkstanti malka. Šis labai senas paprotys galutinai išnyko tik maždaug šeštajame dešimtmetyje, išplitus elektros naudojimui. Daugumoje šalių šį paprotį pratęsė plevenančios žvakių liepsnelės, bet gurmanams prancūzams to neužteko. Jie sugalvojo dar ir gardų simbolį – medžio kamieną primenantį vyniotinį, kuriam buvo perduotas pavadinimas „Kalėdinė malka“.

Jei pagal tradicinį receptą trapus, minkštas biskvitas yra pertepamas sviestiniu kremu ir susukamas, mūsų laikais atsirado daug lengvesnių, įdomesnių ir subtilesnių jo versijų. Vis tik esmė nepasikeitė – kad ir kokio skonio, tekstūros, spalvos, formos jie bebūtų (pasirinkimas tikrai didelis), šie šventiniai konditerijos šedevrai tiek suaugusiuosius, tiek vaikus iš karto nukelia į magišką Kalėdų pasaulį. Emocingi, dažnai nostalgiški nuostabių akimirkų atsiminimai tarsi apvienija visus talentingus konditerius, kiekvienų metų pabaigoje siūlančius gurmaniškas asmeninių svajų interpretacijas. Jų vaizduotė neturi jokių apribojimų, žadina kūrybingumą, leidžia laisvai išreikšti kiekvieno savitą braižą. Dabar smaguriai trumpo „Kalėdinės malkos“ periodo naujovių laukia kaip aukštosios mados kolekcijos. Juk jie dažnai yra nepakartojami, valgomi meno kūriniai (jų kaina taip pat), pirmiausiai ragaujami žvilgsniu.

Visą straipsnį su daugiau aukštosios konditerijos šedevrų nuotraukų ir dar daugiau šventinę nuotaiką kuriančių straipsnių rasite naujausiame AŠ IKONA žurnalo numeryje.

Pavartykite pirmieji šventės laukimo pilną žurnalą:

The post Paryžiuje pristatyta nauja „Kalėdinės malkos” kolekcija: kokia jos istorija? appeared first on VMG online.

Sekmadieniais dauguma dūsaujame: „Och, laukia nuobodi darbo savaitė…“. Bet štai Roberta gyvenimą „susitvarkė“ taip, kad kiekvieno pirmadienio laukia su džiaugsmu: „Prasideda dar viena skani ir įdomi savaitė!“.

Paslaptis paprasta: tinklaraščio „Pietų pertrauka“ autorė kasdien pietauja vis kitoje vietoje!

Kaip kilo idėja pietauti vis kitoje vietoje ir tai aprašinėti?

Prieš penkerius metus mano gyvenime atsirado nauja gyvenimo taisyklė: kasdien atrasti, patirti, pamatyti kažką naujo. Nebūtina kasdien įgyvendinti visus tris iššūkius, bet bent vieną jų. Vis nauja pietų vieta šį moto gana lengvai įgyvendina. Be to, dienos pietūs man yra labai įdomi dienos dalis, kuri gali paįvairinti dienos rutiną, todėl prieš penkerius metus nusprendžiau kasdien pietauti vis kitoje maitinimo įstaigoje, kalbindavau ir savo kolegas prisijungti. Kai kolegos ėmė prašyti rekomendacijų ir dalintis patirtimi, nusprendžiau ją tiesiog užrašinėti. Tinklaraščiui jau treji metai.

Organizuoji ir bendrus pietus, kas tai?

Stengiuosi ne tik valgyti kasdien vis kitoje vietoje, bet ir susitikti su naujais žmonėmis. Pietauja visi, tad ši pertrauka tarp darbų yra gera proga susitikti su seniai matytais draugais ir bičiuliais: kartu papietaujame, apsikeičiame naujienomis, pasikalbame. Tai mano asmeniniai tikslai, tuo tarpu bendra pietų pertrauka yra labiau organizuotas reikalas, kai žmonės man praneša, kad norėtų kartu papietauti ir aš pasirūpinu vieta, laiku ir panašiai. Į bendrus pietus dažniausiai susirenka tie, kuriuos aš pažįstu, bet tarpusavyje susirinkusieji yra nepažįstami. Smagu, kai tarp nepažįstamųjų užsimezga gražus pokalbis, atsiranda bendrų interesų ir panašiai. Tačiau tai nėra nei verslo, nei kontaktų paieškos pietūs, bendrų pietų tikslas ne toks. Įvyko jau dešimt bendrų pietų ir labai tuo džiaugiuosi.

Daug keliauji, keliaudama pietauji. Kokie pietų meto skirtumai čia ir svetur?

Lyginant su užsieniu mes, lietuviai, esame gerokai išlepinti, nes dauguma maitinimo įstaigų teikia dienos pietų pasiūlymus,  ir tai reiškia, kad galime gauti šviežiai ruoštą maistą greičiau ir pigiau. Neretai dienos pietų pasiūlyme būna tie patys a la carte patiekalai, tik kiek mažesnė jų versija.  Tai reiškia, kad išlošiame: galime paragauti ir susipažinti su gero restorano maistu už labai racionalią kainą. Be abejo, kainos racionalumas yra gana subjektyvus dalykas, tačiau jeigu pietauti eini į brangesnį restoraną, kuriame vakarienės metu išleistum 100 eur, o papietauti gali už 20 ar 30 eur., tai, mano galva, yra optimalus sprendimas.

Tikrai ne kiekvienoje užsienio šalyje rasite dienos pietų pasiūlymus už gerą kainą. Užsienyje yra kita tendencija, kurios nėra Lietuvoje, tai vadinamoji „Happy hour“. Ja žmonės viliojami po darbo neiti iškart namo, o užsukti kažko atsigerti ir užkandžių.

Kaip renkiesi, kur pietausi šiandien?

Įvairiai. Jeigu žinau, kad diena bus intensyvesnė, renkuosi vietas arčiau darbo. Maitinimo įstaigų rotacija šalia verslo centrų yra gana didelė, jos dėka galiu išbandyti vis naujus dalykus.

Rytais sportuoju, būna, kad sportuojant kyla vaizdinys, ko norėčiau pietums: sušių, picos ar kažko kito. Tuomet ieškau kaip tik tai siūlančios vietos.

Jeigu būna įkvėpimas, iš vakaro pasidarau namų darbus. Turiu sąrašiuką maitinimo įstaigų, kuriose dar nesu buvusi, jas peržiūriu ir renkuosi pagal meniu.

O kartais tiesiog einu gatve, žiūriu – nauja vieta,  pasižymiu ją ir rytoj pietų einu kaip tik ten. Tokie atradimai visada labai įdomūs.

Žmonės mėgsta pietauti patikrintose vietelėse, kad netektų nusivilti. Ar išbandant vis naujas teko kada gailėtis, nes pietūs buvo sugadinti?

Nesigailiu jokios naujos patirties.

Maisto kokybę ir skonį vertinu subjektyviai, pabrėžiu, kad tai yra tik mano asmeninė nuomonė. Kita vertus, esu objektyvi, nes vietoje, kur valgau, manęs nepažįsta, nemokamais pietumis nevaišina, nesu niekam įsipareigojusi. Jeigu man kažkas nepriimtina, maistas nekokybiškas, neskanus, sugadintas, galiu pasakyti pastabą personalui, tačiau dažniausiai aš ten tiesiog nebesilankau. Tokius nusivylimus vertinu normaliai, kai kuriuos aprašau, nes ne juk viskas yra rožėmis klota. Tikiu, kad kritika gali padės tobulėti.

 

View this post on Instagram

 

A post shared by Lunch break (@pietu_pertrauka) on Jun 18, 2018 at 2:08am PDT

Lankaisi įvairaus lygio pietų vietose. Ką manai apie valgyklas?

Valgyklos „žaidžia“ mažos kainų kategorijoje, siūlo gana pigius dienos pietus. Valgyklose lankausi, kelias esu aprašiusi ir galiu rekomenduoti. Viena mėgstamiausių mano vietų yra „Sultiniai“ – tai bufetas Jogailos gatvėje, man labai patinka ten dirbantys žmonės. Po apžvalgos tinklaraštyje sulaukiau labai gražaus grįžtamojo ryšio. „Sultinių“ vadovė, garbaus mažiaus moteris vardu Akvilė, man paskambino ir pakvietė susitikti. Pažintis ir pokalbis jos kabinete valgant sultinį su bandele iki šiol man yra vienas maloniausių susitikimų, labai šilta akimirka.

Geros vietos pigiai papietauti – mokyklų ir universitetų valgyklos. Man labai patinka VU Istorijos fakulteto valgykla: skanūs blyneliai. Mėgau ir Dailės akademijos valgyklą, tiesa, atsimenu, reikėjo įrodyti, jog esu „sava“ ir viską čia žinau, kad mane įsileistų. Bet gal situacija jau pasikeitusi. Nėra ko bijoti valgyklų.

Viena įdomesnių – akcinės bendrovės „Montuotojas“ valgykla Naugarduko gatvėje. Apie ją išgirdau iš kadaise VGTU studijavusių draugų, kurie studijų metais ten pietaudavo.

Surasti tą valgyklą buv nelengva užduotis, bet kai pagaliau radau, supratau, kad ji ne tik vis dar gyvuoja ir niekas joje nepasikeitę, bet ir turi daugybę valgytojų: eilė laukiančiųjų užsisakyti, eilė laukančiųjų atsisėsti. Maistas, žinoma, ne mišelininis, bet tikrai skanus. Jei norisi greitai pavalgyti draugo mamos stiliumi gaminto maisto – pirmyn!

Noriu pabrėžti, kad valgyklos tikrai nėra žemiausias lygis. Žemiausias lygis – kioskai, kuriuose dirba viena ar dvi moteriškės ir galima nusipirkti karštų bandelių ar blynų. Lietuvoje, tiesa, gal nelabai jau populiarūs. Juos išbandėme atostogų metu Kijeve. Keturių dienų lankytinoms vietoms apeiti visiškai pakako, tad likus laiko pasidarėme maisto iššūkį. Buvo kioskų anšlagas. Kioske Kijeve galima pavalgyti iki vieno euro.

Prabangiausia vieta, kurioje teko pietauti?

Esu pietavusi vieną mišelino žvaigždutę turinčiame restorane Paryžiuje, bet tikrai nebuvo wow. Vienas įdomesnių ir prabangesnių patyrimų buvo Niujorke, penktojoje aveniu deimantų parduotuvėje „Tiffany” įsikūrusiame filmo „Breakfast at Tiffany‘s“ išgarsintoje kavinėje „Blue box cafe”.  Tai buvo labai soti ir labai įdomi pietų pertrauka. Ne kainos prasme, nes žmogui pietūs atsiėjo apie 35 dol., bet dėl įspūdžio, kurį palieka prabanga.

Vietas, kuriose pietauji, vertini pagal tris kriterijus: ar skanu, ar greita, ar įdomu.

Mano galva, šie trys kriterijai aktualiausi pietų metui. Dauguma stengiasi maistą patiekti greitai, greitumas yra bene aktualiausias pietaujantiesiems mieste. Skanu ar neskanu– tai gana subjektyvus vertinimas, pagaliau, pasikeitus pamainai, šiek tiek keičiasi ir maisto skonis, todėl šis vertinimas yra bene subjektyviausias. Norint objektyvesnio vertinimo, prieš einant kur nors pietų, rekomenduoju pasiskaityti tos vietos apžvalgas gugle. Beje, išleisdama negatyvesnę apžvalgą, aš peržiūriu, ką kiti žmonės galvoja apie vietą, kuri man nepatiko, įdomu, ar tik aš tokia nusivylusi, ar ir kiti. Neretu atveju ta vietelė jau būna sulaukusi kritikos, blogų atsiliepimų. Tada būna apmaudu, kad žmonės nepadaro išvadų.

Kokios pietų vietos buvo įdomiausios?

Be jokios abejonės, „Tiffany” deimantų karalystėje. Kita –Vengrijos sostinėje Budapešte esanti kavinė su gyvūnais, kurioje ne tik katės, bet ir paukščiai, ropliai ir kt. Pietaujant padavėjas atnešė iguaną ir paklausė: „Gal norite palaikyti?“ Atsisakiau. Taip pat džiaugiausi galimybe papietauti ir išbandyti, ką valgo mūsų kariai Rukloje. Dar vienas įdomus atradimas –„Miesto laboratorija“. Tai Antakalnyje esantis bendruomenės centras, kuris turi dienos pietus bei vėlyvuosius pusryčius. Noriu paminėti ir „Pirmą blyną“, – tai socialinis verslas ir šiuo atveju dažnai nusižengiu savo taisyklei, nes į šitą vietą aš vis sugrįžtu. Manau, palaikyti tokias idėjas yra kiekvieno pareiga. Turime ten eiti, papietauti ir remti tokią vietą, kad ji būtų.

Kokias pietų vietas rekomeduotum veganams ir vegetarams?

Nesu veganė nei vegetarė, bet veganiškas meniu puikiai paįvairina savaitės racioną. Mano lyderiai – „Rosehip“, „Holigans“ ir senas geras „Radharanė“.

Kaip kiti Lietuvos miestai? Ar yra gerų pietų vietų kituose miestuose?

Pati esu iš Alytaus. Kai nuvažiuoju į Alytų, tėvai jau nebeįsižeidžia, kad šiokiadieniais jiems nereikia gaminti man valgyti, nors labai norėtų. Aš einu valgyti į kavinę. Būna, kad kartu eina ir tėvai. Juokai juokais, bet net tokiame nedieliame mieste yra dar bent viena vieta pietauti, kurios nesu aplankiusi.

Esi pietavusi daugiau 700 skirtingų vietų, apžvalgų tinklaraštyje yra jau arti 300.  Kokie pietūs tau skaniausi?

Pietų metas dienos ritme man yra labai svarbus laikas. Todėl, kad ir kaip banaliai skambėtų, man labai svarbu, kad maistas būtų ruoštas su meile. Nenoriu grūsti į skrandį be ko. Man reikia kokybiško maisto, kad pavalgiusi jausčiau, jog buvo skanu, gražu ir gera.

„Pietų pertraukos” mėgstamiausieji:

• „Gaspars”
• „Pirmas blynas”
•  „Veranda”
• „Sultiniai”
• Foodhall‘ai.

O koks jūsų topas? 

The post Kasdien į kitą restoraną: išbandė jau 700 skirtingų vietų pietauti! appeared first on VMG online.