Visos dienos yra tinkamos parodyti tam kažkam, kad myli, bet jei patingėjote ar pamiršote tai daryti pakankamai dažnai per visus metus, artėja ta diena, kai savo nuodėmes bus galima išpirkti su kaupu.
Į dėžutes pakuojame širdis, pilnas natūralaus mėlynių, braškių, vyšnių džemo ir su uogų gabalėliais, tokioms pasakyti ne yra velniškai sunku!
Spurgų širdelės su mėlynių, braškių, vyšnių džemais ir uogų gabalėliais
Vitrinoje jūsų laukia Holy Donut valentininiai keksai: kąsnis – juodas šokoladas, kitas kąsnis – laukinių vyšnių džemas. Būna gerai ir būna labai gerai – tai pastarasis variantas.
Įvairių skonių keksai
Laukia ilgasis savaitgalis ir tikrai, o tikrai, švęsti gali visi. Visai nesvarbu, kad gal per šį Valentiną Princo nėra, bus per kitą – geriau jokio nei varlė. Ta proga visoms princesėms paruošėme Princesių Latte su braškėmis, žemuogėmis ir meile. Damos, laikome karūnas tvirtai ir pirmiausia nepamirštame mylėti savęs. Taip pat su meilės diena verta pasveikinti ne tik antrąją pusę: juk mylime ir mamas, ir drauges – jos visos nusipelnė mūsų dėmesio.
Princesių latte
Pasiilgusiems oldschool, meilės dienos proga paruošėme varškinių spurgų, pamenate? Kaip mokykloje, tik mažiau riebalų ir daugiau varškės. Karštos varškės spurgos su natūraliais ispaniškais džemais, Nuttela, net ir be nieko, jei taip norisi.
Spurgos su šokoladu
Spurgos įsimylėjusių ir sudužusių širdžių (niekas jų taip gerai negydo kaip šokoldas, o jei dar jis ant spurgos) laukia:
Vilniaus g. 37, Kaunas
Užsakymai priimami telefonu (8-615) 13832
Daugiau informacijos ČIA.
Netrukus – ir Vilniuje, Vokiečių g. 9
Vakar popietę Vilniuje pastebimai išaugo beigelių ir beigeliais susidomėjusių žmonių populiacija. Shalom sostinei tarė ir su dviem šimtais šviežių beigelių savo gyvenimą pradėjo košerinio maisto kavinė „Beigelių krautuvėlė“.
„Beigeliai mums reiškia vaikystę, jaunystę ir ateitį. Labai norime, kad jauni žmonės paragautų tikrų beigelių, žinotų, kaip tai yra skanu, ir galėtų vėliau apie juos pasakoti savo vaikams, norime, kad čia ateitų žmonės ir bendrautų. Ne tik apie beigelius ir maistą, bet ir apie gyvenimą, toleranciją, žmones“, – atidarymo metu sakė Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
Du mėnesius intensyviai beigelius kepusi kavinės vadovė Jurgita Nagrockytė teigia, kad beigelis nėra jau toks paprastas kepinys.
„Kad beigeliai tinkamai iškiltų ir būtų tokie minkšti, kokius valgome šiandien, nesėkmingai bandžiau 6–8 kartus. Tik iš pradžių gaminimas atrodo lengvas – mano pirmieji iškepti beigeliai buvo kieti ir neįkandami. Beskaitydama knygas ir besimokydama pamėgau žydišką virtuvę. Ji yra įdomi, paslaptinga ir tradiciška – krosnį mums turi įjungti rabinas arba kitas tikintis žmogus“, – sako Jurgita Nagrockytė.
Šią savaitę kavinėje bus galima rasti beigelių su įvairiais įdarais (chacilimu, humusu). Vėliau bus siūlomi saldumynai, tradiciniai pyragai, daugiau užtepėlių. Maistas šioje kavinėje yra gaminamas laikantis itin griežtų tradicijų, prižiūrint rabinui ir įsisavinus košerinio maisto gaminimo taisykles.
„Beigelių krautuvėlė“ – socialinis projektas, vykstantis trečius metus, kurį įgyvendina Lietuvos žydų bendruomenės nariai ir savanoriai. Projekto tikslas – skatinti toleranciją ir įvairių tautų bendravimą. Kavinė – vienas projekto tikslų. Joje siekiama sukurti jaukią, unikalią, tradicijas puoselėjančią erdvę Vilniaus miesto gyventojams ir svečiams.
Naująją kavinę rasite Pylimo g. 4, Vilnius.
Darbo laikas:
I – V 10:00 – 20:00
VI 12:00 – 20:00
VII > 12:00 – 17:00 „Beigelių krautuvėlė“ socialiniame tinkle Facebook.
Vasarį savo paltą kabinau Vilniaus restoranuose, picerijose, kavinėse, užeigose. Ten ieškojau „pannacotta“ deserto, kuris leistų pajusti galbūt nepatirtą ar vadinamąjį „penktąjį“ skonį. Paslėpęs akis po skrybėle, laukiau stebuklo, kurį lėkštės pavidalu man atneštų padavėjas. Deja, ieškodamas klasika alsuojančio „pannacotta“, dažnai išgirsdavau klausimą: „Ko tokio?“. Galiausiai, aplankęs dešimtį restoranų, išsirinkau tris desertus, kuriuos mielai priglausčiau po savo palto skvernu ir saugočiau karčiausiai dienai gyvenime. Siūlau apsilankyti visur ir įvertinti patiems.
Mano vertinimo kriterijai:
Aptarnavimas
Išvaizda
Skonis
Kaina
Laimės pojūtis suvalgius
Desertų „pannacotta“ Top 3:
„Osteria da luca“ braškinė „pannacotta“ su mėtomis (Linos Jakubauskaitės nuotr.)
Restoranas „Kitchen“, „pannacotta“ su uogomis ir traškiais trupiniais (Linos Jakubauskaitės nuotr.)
„Buo Giorno Taverna“, „pannacotta“ su šilauogėmis ir mėtomis (Linos Jakubauskaitės nuotr.)
*Detektyvas ir toliau keliaus po tradicines ir netikėčiausias maisto vietas, ieškodamas geriausių patiekalų. Tad jeigu pamatysite detektyvą Liną, skubiai šluostykite dulkes nuo lentynų – jis draugiškas, tačiau vertina drąsiai ir kritiškai.
Nors desertinė-butikas „Sugamour“ Vilniaus smaližių geidulius slopina dar vos kelias dienas, naujai atsidariusios vietos įkūrėja Laura Normantienė pasakoja jau sulaukusi lankytojų pastabų. Na, bet šios pastabos toli gražu nėra įprastos: desertų mėgėjai skundžiasi per mažu staliukų skaičiumi.
Anot L. Normantienės, lankytojai priekaištavo, kad turėjo būti išnaudota visa desertinės vieta, bet viena dar kol kas nebaigta įrenginėti erdvė antrajame „Sugamour“ aukšte turės savo misiją. Čia esančioje degustacinėje salėje bus rengiamos šventės, degustacijos, o virtuvės šefė Jekaterina Buldakova mokys prancūziškų desertų gaminimo subtilybių.
Prieš pradėdami pokalbį pasiteiraujame, kaip reikėtų tarti naujos desertinės pavadinimą. L. Normantienė patvirtina, kad desertinės kūrėjų iš angliško „sugar“ ir prancūziško „amour“ sudurtas žodis nebūtinai turi būti tariamas su prancūziška maniera: „Kas kaip moka, tas taip taria. Tai gali būti, paprasčiausias „sugamour“ arba „sugamouras“.
Elegancijos ir lengvumo pojūtį sužadinantis interjeras (Linos Jakubauskaitės nuotr.)
Vadovaujate ir šeimos restoranui „Kukumuku“, kuriame žmonės skatinami jaustis kaip namie ir vaikščioti nusiavę batus. Desertinėje „Sugamour“ viskas kitaip – čia norime viską matyti iš kiek aukščiau ir lipti į aukštakulnius. Kodėl pasiryžote įkurti tokią vietą?
Kai kūriau „Kukumuku“, mačiau jo potencialą ir buvau įsitikinusi, kad tokia vieta yra reikalinga. Lygiai taip pat galvodama apie šio projekto pradžią, galvojau, kad Lietuva ir joje gyvenantys žmonės jau yra pribrendę tokiai vietai. Kartu su partneriais viešojo maitinimo sektoriuje pastebėjome vieną tendenciją – žmonės pradėjo rinktis sveikesnį, kokybiškesnį ir išskirtiną maistą. Jie nebenori masinio produkto ir yra pasiruošę sumokėti daugiau pinigų, bet gauti geresnį produktą. Būtent tai parodė, kad žmonės nori kažko naujo – vietos, įdomios ir maisto, ir interjero atžvilgiu. „Sugamour“ – tai ne restoranas ir ne kavinė. Kaip ir drabužių butikai, taip ir desertinės gali būti vadinamos desertinėmis-butikais. Butiko desertas – tai mažas meno šedevras, juvelyrinis darbas, prie kurio dirba labai daug žmonių.
Desertinė įsikūrusi dviejuose aukštuose (Linos Jakubauskaitės nuotr.)
Jau spėję apsilankyti šioje desertinėje-butike jos vertinimams ir palyginimams naudoja žymiąją prancūzų kepyklą „Ladurée“. Kaip manote, kodėl?
Vasarą per komandiruotę su J. Buldakova vaikščiojome po Paryžių ir analizavome vienų garsiausių desertų namų gaminius. Stebėjome ir tai, kaip yra įrengtos kavinės. Buvome ir „Ladurée“. Aišku, Paryžiaus žmonių mentalitetas dar šiek tiek skiriasi nuo lietuvių: tokios desertinės yra jų kasdienybė, o mums tai dar yra pakankamai nauja. Galvojome, kas galėtų tikti Lietuvos rinkai, nes norėjome pritraukti, neatbaidyti ir išvengti pompastikos. Dar daugeliu atveju nesame subrendę ir negalime pateikti to, ką galime paruošti, bet mes auginsime savo klientus ir lavinsime jų skonį. Degustavome, kad desertai patenkintų daugumos poreikius ir atėjęs žmogus galėtų gauti sau tinkamą desertą. Tai, ką turime vitrinoje, buvo kuriama ir tobulinama du mėnesius.
Prancūziškasis Sugarmour atsidaręs vos prieš kelias dienas jau pritraukia daugybę žmonių (Linos Jakubauskaitės nuotr.)
Kai jau žinojome, kokius desertus tieksime, norėjome, kad sukurta atmosfera papildytų desertus. Nors dabar madingi laisvesni interjero stiliai, mūsų interjeras yra pakankamai šviesus. Jį kūriau su dizainerėmis Jekaterina Kazmazovskaja ir Diana Dainiene. Norėjome, kad atmosfera būtų jauki, šilta, miela, tokia „su meile“, nes ir desertai yra gaminami su meile. (O ar tyčia desertinės sieną puošiantis laikrodis primena Senos upės kairiajame krante įsikūrusio Orsė muziejaus laikrodį?) Tikrai? Tai tikriausiai sutapimas, bet taip, tai, ką turime čia – tai yra dalelė Prancūzijos. Ši vieta gimė su didele meile. Visi buvome taip įsijautę į kūrybinį procesą, kad galbūt dėl to atėję į šią vietą žmonės jaučia vidinę šilumą. Meilės namai, cukraus meilės namai – kitaip nebūna.
MENIU
Pusryčiai. Pusryčius „Sugamour“ kaip ir įprasta Prancūzijoje galite užsisakyti iki 16 val. Anot L. Normantienės, su pusryčių meniu buvo dirbama tiek pat, kiek ir su desertais, todėl daugumos patiekalų nerasite niekur kitur. Pusryčiams rasite skirtingų prancūziškų omletų, Benedikto kiaušinių, migdolų piene virtos viso grūdo ir avižų dribsnių košės, bolivinių balandų košės, Siuzetės blynelių. Pusryčiai pateikiami su „Sugamour“ keptomis angliškomis bandelėmis ir prancūziška duona „brioche“.
Desertai. Šiuo metu desertinėje-butike galima rasti 11 skirtingų migdolinių sausainių „macarons“ ir 9 pyragaičių rūšis. Desertų puošybos ir skonių madą čia diktuos sezoniškumas. Pavasarį laukite desertinėje gamintų ledų.
Be kitų desertų, čia yra 11 rūšių sausainių „macarons“ (Linos Jakubauskaitės nuotr.)
Kava. Desertinėje ruošiama kava iš specialiai jai sukurto kavos namų „Strange Love“ kavos mišinio. Kava buvo degustuojama ir derinama prie desertų. „Sugamour“ kavos skonis – gaivus ir turintis šiek tiek rūgštelės. Taip pat kava čia ruošiama „chemex“ ir „aeropress“ būdais.
Arbatos kokteiliai. Tai – virtuvės šefų kurti arbatų mišiniai, kuriuose naudojami natūralūs ingredientai: mėtų lapeliai, rozmarinas, šaltalankis, imbieras, citrinžolė, ciberžolė. Sukurti įvairūs arbatų deriniai yra pateikiami permatomose stiklinėse. Šiuo metu arbatų kokteiliai yra karšti, vėliau atsiras ir šalti kokteiliai.
Desertinė „Sugamour“, Vokiečių g. 11, Vilnius Darbo laikas:
I–IV: 7–22 val.
V: 7–23 val.
VI: 8–23 val.
VII: 9–22 val.
Pasisveikinti. Susipažinti. Kiekvieną kartą naujai ir ne visada jaukiai ir atsakingai. Tad sveiki, esu Robertas Šapas. Rašau jums iš Rygos, iš meilės miesto. Kodėl meilės? Nes čia didinga upė su jūra susijungia… Kiekvienas mano pastrykčiojimas Rygos trinkelėmis atveda į vis kitą, galbūt ir ne naują, bet skoniu persmelktą vietą. Dievinu ankstyvus rytus, bet nekenčiu anksti keltis, tad dažniausiai tose vietose ieškau vėlyvųjų pusryčių.
Kaip ir tikriausiai supratote, keliausiu po visokiausius pasaulio miestus ir raportuosiu jums apie traškiausius, skaniausius ir šilčiausius vėlyvųjų pusryčių kampus ir užkampius. Tikiuosi, kad per šias klajones pavyks parašyti jums laišką iš skaniausios vietos pasaulyje.
Tad pradedame nuo Rygos, o jei VMG neužbanins manęs, kitą sekmadienį susitiksime Vilniuje. Arba kokiame kitame mieste pakeliui. Greičiausiai.
PIENS
Vien dėl pavadinimo užeiti įdomu. Net atmosfera čia šiek tiek „pieniška“, tokiu lengvu baltu debesėliu papaišyta. Jie turi neblogų Benedikto kiaušinių ir trintą pomidorų sriubą, kuri sekmadieniais dažnai tampa išsigelbėjimu nuo slogaus oro.
Pavalgysite už: 11,50 Eur
Vėlyvieji pusryčiai: 11:00–17:00
Adresas: Aristida Briāna 9, Ryga
MIIT
Ši vieta tinkama, kai prisiruoši sau pasakyti: „Nuo šiandien maitinsiuosi sveikai.“ Plati ingredientų įvairovė ir, rodos, jie tikrai švieži. Beje, tai – vegetariškas restoranas. Visai norėčiau čia valgyti kasdien, nes meniu keičiasi dažnai, o kava verta užeiti tik dėl jos.
Pavalgysite už: 7,50 Eur
Vėlyvieji pusryčiai: 11:00–16:00
Adresas: Lāčplēša 10, Ryga
AUSTRA
Skandinaviškas minimalizmas, jau tapęs kliše, persikėlė ir į Rygą. Bet kažkaip netrukdo. Sako, vietiniai „Austroje“ mėgsta lankytis, ypač vėlyvųjų pusryčiu metu. Ne pats centras, bet šis tas įdomesnio – čia kaip Vilniaus „Spaudos rūmuose“ gero maisto vietą atrasti. Už nedidelę kainą gausite salotų, sumuštinių ir net jūros gėrybių. Manau, apsilankyti verta.
Trečią dieną skaičiuojanti kasmet tūkstančius žmonių į Vilnių sutraukianti Kaziuko mugė vienaip ar kitaip yra fenomenas. XVII a. Popiežius Povilas V paskelbė šv. Kazimierą visos Katalikų bažnyčios šventuoju, o Urbonas VIII 1636 m. paskelbė šv. Kazimierą Lietuvos globėju. Tais pačiais metais šventojo palaikai buvo iškilmingai perkelti iš Jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčios, kur jie buvo saugomi nuo 1604 m., į Zigmanto Vazos įsakymu specialiai pastatytą puošnią koplyčią Katedroje, kur jie yra ir dabar.
Spėjama, kad kaip tik nuo Šventojo palaikų perkėlimo 1636 m. ir prasideda Kaziuko mugės istorija. Tada Katedroje imti rengti Šv. Kazimiero atlaidai, o neatskiriama atlaidų dalimi visada buvo „kermošius“ (nuo vokiško kirchmesse) – po bažnytinių iškilmių vykstanti prekyba ir pasilinksminimai.
Kaziuko mugės dienomis „Instagram“ mirgėjo skaniomis nuotraukomis. Atrinkome geriausias:
VMGonline.lt komanda mėgsta pasivaikščioti po įvairias miestų vietas ir iš jų pasisemti idėjų naujiems projektams. Šį kartą keliavome ieškoti šiltų, jaukių ir skanių vietų, nes lauke pliaupė lietus. Galiausiai atradome skirtingų stilių maistą: į desertinę „Atostogos“užsukite, kai jausitės pavargę ir kasdienybėje pritrūks spalvų, į vyninę „Burbulio vyninė“ – su draugų kompanija garsiai pajuokauti ir skaniai pavalgyti, o „Gaspar‘s“ patiks tiems, kurie pasiilgę šio to įdomaus – čia rasite modernią indišką virtuvę.
Didžiausia pasaulyje Niujorko „Grand Central“ traukinių stotis turi savo paslapčių sąrašą, kuris turi būt peržvelgtas norint nepraleisti svarbiausių šio miesto detalių. Po daugiau nei 40 metų veikimo, kai 1913 m. „Grand Central“ buvo rekonstruota, Jungtines Amerikos Valstijas valdė Vudro Vilsonas, šalis buvo ties Pirmojo pasaulinio karo slenksčiu, o Niujorkas tik formavo savo kaip, literatūros ir meno centro, pritraukiančio garsius bohemos sluoksnio žmones, įvaizdį. Tokiomis aplinkybėmis žemutiniame aukšte pirmą kartą savo duris atvėrė jūros gėrybių restoranas „Grand Central Oyster Bar & Restaurant“, kuriame lankėsi ir pagrindinis Virtuvės mitų griovėjas Alfas Ivanauskas:
„Ten viskas labai paprasta, niekas nesismulkina dėl prabangių staltiesių, o sviestą patiekia įpakuotą. Maistas nuostabus, žmonės dirba greitai ir daugiau nieko netrūksta. Beje, bent kiek mačiau, ten dirba tik vyrai, nes yra fiziškai sunku pakelti didžiules dėžes su jūrų gėrybėmis. Restorane ragavau austrę su beveik „lietuviškais“ tarkuotais krienais – tokiais kokius visi įsivaizduojate. Įdomiausia užsisakyti austrių rinkinį su skirtingais pagardais, kuriuos restoranas parenka pagal tam tikrą tematiką ar šventę.“
Restoranas įsikūręs perone (Alfo Ivanausko nuotr.)
GERO NEŽADANTI PRADŽIA
Šiandien į ikoniniu miesto simboliu laikomą austrių barą, kuris gali talpinti net 440 jūros gėrybių mylėtojų, vis tiek pasiseka patekti ne kekvienam. Rezervacija restorane nereikėjo rūpintis tik pirmaisiais jo veikimo metais, kai restorane kaip laukiamajame rinkdavosi į tolimas keliones vykstantys miestiečiai. Tada nebuvo kalbama nei apie puikią maisto kokybę, nei galvojama, kad šis restoranas turi bent mažiausią potencialą tapti vieta, į kurią žmonės tikslingai vyktų vakarieniauti ir mėgautis maistu. Sumažėjus restorane savo ilgų kelionių laukiančių keleivių skaičiui, smuko ir lyg tol buvęs nedidelis, bet stabilus restorano populiarumas. Ir nors pro restoraną kasdien praeidavo tūkstančiai žmonių, vos keletas jų užeidavo pavalgyti. Tam reikėjo permainų.
Didžioji degustacinė austrių lėkštė (Johnny Cigar Sports nuotr.)
Nuo dvejus metus bankrutavusio ir savo veiklą sustabdžiusio restorano dulkes 1974 m. nuvalė restoranų verslo veteranas Jerome Brody. Tai, ką jis išvydo prieš save pradėdamas didįjį senojo austrių baro pertvarkymą, buvo nieko daugiau nei varginga kavos parduotuvė su akį rėžiančiu rėksmingu interjeru: elegantiškos marmurinės restorano kolonos tuo metu buvo ištapetuotos ir nudažytos žalsvai mėlyna spalva, o geltonų atspalvių restorano stalai buvo padengti raudonomis staltiesėmis.
ŠVIEŽIOS GĖRYBĖS IR 70 VYNŲ
Nepaisant visų plika akimi matomų restorano trūkumų, J. Brody kartu su savo žmona nusprendė įpūsti šiai vietai gyvybės. Aplankę garsiausius jūros gėrybių restoranus Manhatane, Brukline, Niu Džersyje ir kitoje metropoliteno vietovėje, jie greitai pastebėjo, kad netgi įprastus jūros gėrybių patiekalus tiekiančios virtuvės traukė didelius lankytojų srautus. Pora pamačiusi, kad vietos po jūros gėrybių restoranų saule dar yra, pradėjo savo darbus ieškodami tiekėjų: omarų jie ieškojo Meino valstijoje, austrių ir krabų – Chesapeake įlankoje. Taip pat kruopščiai kaip ir jūros gėrybės restoranui buvo renkamas vynas. Į vyno kortą buvo įtraukta 70 skirtingų vynų, tad 1996 m. prestižinis amerikiečių vyno žurnalas „The Wine Spectator” įvertino šias naujai atidaryto restorano pastangas ir įteikė restoranui meistriškumo apdovanojimą.
Restoranas kasdien savo meniu siūlo apie 20 skirtingų rūšių austrių (newyork.com nuotr.)
Garsiausi ir šviežiausi jūros gėrybių namai Niujorke, kuriuos po J. Brody inicijuotų pokyčių puošia ispanų architekto Rafael Guastavino plytelės, kasdien savo meniu siūlo apie 20 skirtingų rūšių austrių ir skirtingais būdais patiekiamų geografines nuorodas turinčių jūros gėrybių iš viso pasaulio: šukučių, krevečių, jūros moliuskų, omarų, krabų, šamų, jūros liežuvių, plekšnių, delfinžuvės, jūros velnio, upėtakių, melsvažuvės, jūros ešerių, kardžuvės. Nežinote ką užsisakyti iš šios gausos? „Grand Central Oyster Bar & Restaurant“ savo meniu turi tą dieną pagautos žuvies kategoriją „Today‘s Catch“.
O jeigu ilgojo savaitgalio metu pamirštumėme miestą, čia vykstančius renginius ir tiesiog išvažiuotumėme? Tarkime, į Druskininkus. Tinka? Vaikščioti po šio miesto kelius ir klystkelius yra neįtikėtinai gera. Rodos, niekas neskuba, vanduo čiurlena lėčiau nei kur kitur, o Čiurlionis romiai stebi Dzūkijos tolius.
Norintiems visus Druskininkus pamatyti iš aukštai, siūlome apsilankyti restorane „Keturi vėjai“. Aštuntame aukšte įrengto restorano virtuvės šefas Tomas Mockūnas siūlo išbandyti savaitgaliui sukurtą meniu:
„Šį meniu keičiame kiekvieną savaitgalį. Šalia jo visada yra nuolatinis meniu, o savaitgaliui skirtame leidžiu sau kurti. Patiekaluose atsispindi sezoniškumas ir skirtingų stilių interpretacijos.“
Šviežios jautienos karpačas su burokėlių ir petražolių piurė, marinuotais ridikėliais ir svogūnų „čipsais“ – 10 Eur (Linos Jakubauskaitės nuotr.)
Karštasis patiekas: kardžuvės filė su kuskusu, gardintu jūrų dumbliais, daržovėmis, pastarnokų piurė ir „shiitake“ grybais – 20 Eur (Linos Jakubauskaitės nuotr.)
Desertas: tiramisas su šviežiomis uogomis ir mandarinų šerbetu – 4 Eur (Linos Jakubauskaitės nuotr.)
Restoranas „Keturi vėjai“
Darbo laikas:
I–IV 17.00–24.00
V–VI 12.00–02.00
VII 12.00–22.00
Įsivaizduokite, kad šį kovą turėtumėte apibūdinti ne žodžiais, bet iš pasirinktų ingredientų sukurtu patiekalu. Ar jau žinote, nuo ko pradėsite gaminti? Pernelyg nesukite sau galvos. Anot jaunojo virėjo Tado Eidukevičiaus, patiekalų kūrimas yra gana paprastas dalykas, primenantis bet kokio kito menininko siekį pabudinti tam tikrus prisiminimus ir emocijas.
Kelias į restoraną „Monte pacis“ (Linos Jakubauskaitės nuotr.)
Beje, kovas T. Eidukevičiui – tai miežinių kruopų košė su moliūgų sėklomis ir rusiškų blynų traškučiu, kurie kartu simbolizuoja iš po žiemos miego bundančią žemę. Iš studijų GASMA („Gastronomy and Culinary Management“) universitete Ispanijoje buvęs restorano „Monte Pacis“ komandos narys grįžo tam, kad dvylikos patiekalų degustacijos metu parodytų, kokį skirtingą pavidalą gali įgyti metų mėnesiai lėkštėje.
Pažaislio vienuolyne įsikūrusio restorano vadeles vienam vakarui perleidęs ir degustacijos idėją padėjęs įgyvendinti virtuvės šefas Ernestas Viršilas pasakoja, kad kuriant tokią vakarienę iššūkiai yra neišvengiami:
„Kiekvienas patiekalas atspindi mėnesį ir jam būdingus produktus. Sausio mėnuo yra visiškai, galima sakyti, „basta“ tiek Prancūzijoje, tiek Italijoje, tiek ir Lietuvoje – jam pasirenkame po rudens likusį raugintą buroką. Štai pagrindinis balandžio mėnesio patiekalo produktas yra artišokas, kuris beveik visame pasaulyje dera balandį, o Lietuvoje auginamas rugpjūtį. Tas pats ir su vėžiais, kurie dabar yra šviežiausi Kazachstane.“
Svečiai degustavo 12 mėnesių atitinkančius patiekalus (Linos Jakubauskaitės nuotr.)
Tadas Eidukevičius pasakojo, kad lygiai taip pat, kaip ir produktų, rengiant šią degustaciją, buvo ieškoma ruošiamų patiekalų „užnugario“:
„Daugiau ar mažiau kiekvienas patiekalas turi istoriją. Pavyzdžiui, lapkričio mėnuo buvo ryžių pudingas. Tai – patiekalas, kurį kiekvienas yra valgęs pas močiutę vaikystėje. Norėjau perkelti žmogų į šiuos prisiminimus. Jeigu netikiu patiekalu, negaliu jo gaminti, todėl mano patiekalai pirmiausia gimsta iš idėjos, emocijos, kurią noriu perteikti. Tada pasirenku produktus, per kuriuos tai galiu padaryti, keičiu jų tekstūrą, skonį, dedu prieskonių, keičiu ir juos, tad galiausiai viskas pavirsta visai kitu patiekalu, nei planuota.“
Degustacija, kurios „metai“ buvo pradėti šaltais užkandžiais, daržovėmis, įpusėti su žuvies ir mėsos patiekalais, o pabaigti desertais, anot E. Viršilos, buvo daugiau nei vakarienė:
„Kiekviena lėkštė atskleidė Tado požiūrį į maistą. Kiekvienas virėjas turi savo stilių, braižą, standartus, taisykles, o ši vakarienė parodė, koks yra būtent Tadas. Visada norisi paskatinti jaunus virėjus nebijoti, leisti jiems rizikuoti ir realizuoti savo idėjas.“
Galerijoje – daugiausiai dėmesio sulaukę patiekalai.
Labas, pagaliau grįžau į Vilnių, kur ir tęsiu savo kelionę po vėlyvuosius pusryčius siūlančius restoranus, kavines ar užeigas (šiaip jau būtų įdomu rasti užeigą ar „kabaką“, kuris tokį dalyką pasiūlytų: ateini vėlyvą rytą, išlenkti karčiai saldaus stemplę glostančio alaus bokalą ir tuo pačiu gauni Benedikto kiaušinių, nors… gal ir nieko gero).
Žodžiu, eikime prie reikalo. Vilnius iš tikrųjų nustebino didesne vėlyvųjų pusryčių pasiūla, net įsijungiau pažiūrėti, ką turistų pamėgtas trip advisor‘is siūlo. Nors vos tik ten užėjau, paaiškėjo, kad ne itin adekvatūs įvertinimai. Taigi, šoviau į tris skirtingas vietas, kurias ko gero verta aplankyti.
Kartais norisi pamiršti, kad bandelės yra nesveika, kad mėsainiai yra mirtis, kad bulvytės keptos šimtą kartų kaitintame aliejuje pakels cholesterolio lygį iki debesų. Tai ir pabandžiau nueiti ten, kur pusryčiams siūlo mėsainius. Seilė nutįso vos užuodus gaminamo maisto kvapą. Tik, žinoma, čia – ne greitasis davinys, viskas ruošiama nuo iki ir kartais gali tekti laukti valandą. Tačiau gausite tokį mėsainį, kurio viduje mėsa tikra, o bulvytės traškios it šviežiai iš laukų iškastų bulvių. Ir pagaliau pusryčius galima gauti iki 16 valandos.
Vėlyvųjų pusryčių metu ragaukite mėsainį su kiaušiniu („Drama burger“ nuotr.)
Prie pat Seimo, tačiau prie pusryčių stalo negirdėti jokios politikos – kas gali būti geriau… Seniai girdėjau, kad „Stebukluose“ – geriausi pusryčiai, geriausi benediktai mieste. Tiesa, konkurencijos jiems tikrai šioje vietoje trūksta, nes maistas kruopščiai paruoštas, kainos ne pernelyg aukštos, aptarnavimas puikus, o aplinka jauki kaip pavasarinis spindulys, pro stiklą šviečiantis. Užeinam.
Kai norisi kažko egzotiško, bet neįpareigojančio. Va tada tinka „Gaspar‘s“. Vos sužinojęs apie šį restoraną, įsivaizdavau neprotingai didelę erdvę su indiškais blizgučiais ir ryškiomis spalvomis. Pasirodo, visai ne. Ateini, atsisėdi, modernu, šviesu, skanu. O skanu tai indiškai. Geras.
Kardamonas – tiesiai iš Indijos. Būtinai paragaukite „Benedikto kiaušinių“ su kalendrų „Hollandaise“ padažu (vmgonline.lt nuotr.)
Ranka prispaudęs vėjo plaikstomą skrybėlę, slenku Vilniaus gatvėmis. Ilgai bridau per netikėtai iškritusį
pavasario sniegą, laukdamas atsakymo iš Benedikto.
Jis paslaptingas. Sklinda kalbos, kad Benediktas nemiega – rytus leidžia virtuvėje, o naktimis bendrauja su anglų
kilmės moterimis. Sako, įkvepia jų estetikos pojūtis. O pono Benedikto pėdsakus glaisto švelnus Hollandaise
padažo kvapas.
Mes susipažinome Amerikoje, Niujorke. Tąsyk Benediktas žadėjo pagaminti nepaprastus pusryčius, kuriuos
galima valgyti ir pietums, ir vakarienei. Laukiau jo centriniame miesto parke. Benediktas nepasirodė.
Po šitiek laiko pagaliau sulaukiau žinutės:
Linai, aš Vilniuje,
Benediktas.
Jis nieko nepaaiškino, nepasakė, kur manęs laukia. Tačiau jo vizitas paliko aiškią žymę Vilniaus
restoranuose. Benedikto ruoštas patiekalas – kiaušiniai, virti marškinėliuose, patiekti ant angliškos
pusiau padalintos bandelės ar keksiuko, viskas aplieta Hollandaise padažu, dažniausiai gardinama šonine arba lašiša. Ko gero tai yra mėgstamiausia sočių pusryčių alternatyva sostinės gyventojams. Tad susipažinkite su vilnietiškais Benedikto kiaušiniais ir suskubkite ragauti!
„The Town“ Gedimino pr. 26, Vilnius. Kaina 5 Eur.
„Sugamour“ Vokiečių g. 11, Vilnius. Kaina 5 Eur.
„Stebuklai“ Gynėjų g. 14, Vilnius. Kaina 5 Eur.
Benedikto kiaušinienė „St. Valentino“ Trakų g. 18/Vilniaus g. 47, Vilnius. Kaina 4,10 Eur.
„Grey“ Pilies g. 2, Vilnius. Kaina 5 Eur.
„La Crepe“ Pilies g. 8, Vilnius. Kaina 3,80 Eur.
„12 istorijų“ Subačiaus g. 1 / Aušros vartų g. 2, Vilnius. Kaina 5,50 Eur.
Sveiki sugrįžę po Velykų. Šiandien Atvelykis arba vadinamosios Vaikų Velykėlės, tad tai yra puiki proga, išlaikant tradiciją, pasimatyti su giminėmis, aplankyti artimuosius, kurių dar nespėjote pasveikinti. Taigi, keliaudamas giminių link, sustojau Druskininkuose ir nepamiršdamas, jog sekmadienis – vėlyvųjų pusryčių diena, aplankiau tris man patikusias vietas, dėl kurių saulė danguje nušvinta skaisčiau.
It pasakų pradžia kavinės pavadinimas kviečia į Alisos pasaulį, bet su maistu. Tikiesi rasti daug veidrodžių, bet gauni sveikus patiekalus, kurių detalės atspindi derliaus vaisius. Už kurortišką kainą jaukioje aplinkoje atrasite vėlyvuosius pusryčius, kuriuose – ne tik tahini, bet ir dzūkiškos morkos. Ir būtinai paragaukite natūralių, kaip aš sakau, laukinių, arbatų – taip gera, kad net akis į apsiniaukusį dangų kelti norisi.
Šiandien kažkaip norisi sočiai – gal dėl to, kad pusryčių taip ir nevalgiau. Taigi renkuosi namą, kuriame seniai seniai buvo pagrindinė Druskininkų ligoninė. Kai tai žinai ir pakyli amžių nuvaikščiotais laiptais į antrą šio restorano aukštą, mėgini įsivaizduoti, kaip viskas atrodė anksčiau. Minčių ekskursijai pasibaigus, nusileidi į pirmą aukštą, kur jau laukia minkštutis ir sotus burgeris – svarbiausia, kad salotos traškėtų! Beje, patiko, kad ant laikraščio patiekia – kažkaip atpalaiduoja ir nuteikia nerestoraniškai.
Prancūzija, prasidėjusi Vilniuje prieš daugiau nei aštuoniolika metų ir daugmaž tiek besitęsianti Druskininkuose. Vos prieš porą–trejetą metų Druskininkuose kavą gerti ne namuose buvo taip neįprasta, kaip dažyti kiaušinius per Kalėdas. Dabar gi ši kepykla plečia savo teritoriją ir kviečia vėlyvosios kavos bei kvapnių kepinių.
Darbo laikas:
Pirm.–Penkt.: 07:00–19:00
Šešt.: 09:00–15:00
Čia tam, kad meilės nepritrūktų. Vienas tokio pyrago neįveikiau. Kava 0,87 Eur, pyragaitis 1,84 Eur, sveriamas.
Nežinome, kaip jūs, bet šiandien, žvelgdami į verslo pietų lėkštes Vilniuje, mes pamatėme, kad pavasaris jau yra čia ir jis dar gali būti valgomas.
„Lauro lapas“, Pamėnkalnio g. 24, Vilnius
Verslo pietų meniu keičiamas kasdien. Įprasta jų kaina (įeina du patiekalai, dienos gėrimas ir desertas) – 9 Eur. Renkantis pagrindinį patiekalą iš meniu, kaina keičiasi. Pietaujantys vandens stiklinę gauna nemokamai. Virtuvės šefas – Ignutis Klimavičius.
• Sviesto su petražolėmis ir pomidorais užkandis su restorane kepta pomidorų duona.
• Daugiaryžis su krevetėmis ir saulėgrąžų daigais.
• Menkė su morkų sviesto kremu, bulvių koše, pomidorais, grybais ir ridikėliais.
• Pasirinktas desertas: tiramisas arba „panna cotta“ su bazilikų aliejumi, mėlynėmis ir karameliniais trupiniais.
Tiramisas.
„Panna cotta“
„La Cave Bistro“, Gedimino pr. 12, Vilnius
Verslo pietų meniu keičiamas kasdien. Pietų kaina priklauso nuo to, kiek patiekalų pasirinksite: sriuba ir salotos kainuos 6 Eur, sriuba ir karštas patiekalas – 8 Eur, sriuba, salotos ir karštas patiekalas – 11 Eur. Pietaujantys vandens stiklinę gauna nemokamai. Virtuvės šefė – Viktorija Kapustina.
• Žuvienė patiekiama su „ciabatta“ duona ir Provanso padažu.
• Lašišos tartaras su obuoliais, avokado majonezu, šviežiais ridikėliais ir kalendra.
• Lėtai troškintų jaučių uodegų slėgtainis su česnakine pastarnokų koše, karamelizuotais burokėliais, morkomis ir jautienos sultinio padažu.
„Burė No.1“, Lvovo g. 25, Vilnius
Verslo pietų meniu keičiamas kasdien. Valgantys sriubą ir karštą patiekalą (mėsos, žuvies ar vegetarišką) yra vaišinami dienos desertu. Pietaujantys vandens stiklinę gauna nemokamai. Virtuvės šefai – Mantas Motiejūnas ir Janina Filipčik.
• Šamo ir vėžio sriuba. Kaina – 6 Eur.
• Salotos su šviežia ledjūrio menke, krevetėmis, sepijų rašalu dažytais kalmarais ir „Burė No.1“ pesto padažu. Kaina – 4,60 Eur.
• Šviežias Merkio šamas, keptas ant kedro lentelės. Patiekiama su dviejų skonių padažais, pomidoriukais, keptais šparagais ir bulvytėmis. Kaina – 9 Eur.
Ar kartais būna dienų, kai pagalvojate, kad norite viską mesti ir dingti iš miesto – kur nors ten, kur nežinote, kas laukia, ir tyvuliuoja ežerai? Taip pamąsčiusi iš Vilniaus ir nuo čia turimo darbo pabėgo dabar jau restorano „Toli Toli“ Druskininkuose įkūrėja Indrė Armalytė.
„Ši vieta turi charakterį ir tvirtą nusistatymą. Mes darome tai, kuo gyvename ir tikime, o ne tai, ko reikalauja dauguma“, – sako Indrė.
Gyvenote ir dirbote Vilniuje. Kaip atsidūrėte Druskininkuose?
Dirbau Vilniuje, odontologijos klinikos, bet vieną dieną supratau, kad nebenoriu gyventi taip, kaip gyvenu, o Vilniuje viską pradėti iš naujo yra labai sudėtinga, tad prisiminiau draugus Druskininkuose, paskambinau jiems ir paklausiau, gal ieško darbuotojų. Intensyviai fotografavau, baigiau architektūrą ir norėjosi ką nors panašaus veikti. Tačiau atvykau čia, susikalbėjome su draugais ir nusprendėme atidaryti tokią vietą, kuri įneštų sveikesnės maisto ir atrinktų produktų kultūros į šį miestą.
Čia stengiuosi viską daryti socialiai atsakingai. Kai fotografavau, tai fiksavau dokumentines situacijas, o dabar stengiuosi, kad restoranėlyje viskas nuo požiūrio iki maisto būtų socialiai atsakinga. Prieš įkurdama „Toli toli“ keliavau į Palestiną, domėjausi jų kultūra ir pastebėjau, kad humusas bei falafeliai ten – labai populiarūs. Norėjosi ir čia turėti tą Artimųjų Rytų kultūrą, tad pamėginau ir perkelti. Nors pradžioje viskas vyko vadovaujantis vidiniu balsu ir atsitiktinai, dabar jau pradedame dirbti pagal verslo vadovėlius.
Meniu sukūrėte kartu su artimaisiais, minėjote, kad kai kurie receptai yra jūsų mamos ir močiutės. Kurie būtent?
Varškės apkepas, kurį nuo vaikystės mėgstu. Kopūstų kotletėliai, kurie, pasirodo, yra dzūkiškas patiekalas, ir troškinta jautiena. Ir, apskritai, įkvėpimas iš aplinkos padarė didelę įtaką.
Rankų darbo moliniai arbatos puodeliai (Linos Jakubauskaitės nuotr.)
Jūs įsikūrę prie pat centrinės Druskininkų alėjos. Kodėl toks pavadinimas „Toli toli“?
Nes taip prasideda visos pasakos. Mes čia bandome sekti savo pasaką, savo istoriją per maistą, aplinką, veiklą ir kitas detales. Čia viskas išlaikyta, išturėta, nuotraukos – mano artimųjų, dizainas – bendrakursių, o staliukai pavadinti draugų vardais, labai gražiai skamba, kai kas nors sako: „Mezze lėkštė Evelinos staliukui.“
Kokia jūsų auditorija?
Vėlgi, kurdama socialiai atsakingą aplinką, turiu ketinimų įdarbinti pabėgėlius ar žmones, kurie bando įsikurti Lietuvoje, nors kai bandžiau pirmą kartą į mano norą buvo pažiūrėta kreivai, nes skambinau į Ruklą ir ten nieks nežiūrėjo į mane rimtai, tik vienas žmogus bandė žiūrėti į tai rimtai. Bandžiau įdarbinti palestinietį, bet Lietuva savo sistema pasako: mes kitataučių nelaukiame. Tiesiog neįmanoma sutvarkyti dokumentų iki galo, nors siūlausi net ir gyvenamąją vietą padėti susirasti.
Taigi, žmonės, kurie čia lankosi, domisi aplinka, reaguoja į ją ir yra empatiški. Tokie žmonės paprastai yra smalsūs ir mėgsta paragauti kažko naujo, tad tokių ir laukiame. Kiekvieną savo klientą stengiamės pažinti, tad visi čia atėję jaučiasi kaip atėję į svečius.
Mezze lėkštė 10 Eur (Linos Jakubauskaitės nuotr.)
Humusas, falafeliai, musaka… Ar galima sakyti, kad jūsų virtuvė yra Artimųjų Rytų ?
Atsakyti keblu, nes virtuvėje nedirba arabas, kuris gamintų būtent taip, kaip gaminama Artimuosiuose Rytuose. Dabar gi turime įkvėpimą iš kelionių, iš mamos, iš žmonių, todėl apibrėžti konkrečiai neišeina. Tai – sveika, iš vietinių produktų, sezoninė, vegetariška ir veganiška virtuvė.
Restornas „Toli toli“, Vilniaus al. 8, Druskininkai
Ir vėl aš čia, tas pats Robertas, tiek pat trokštantis išragauti visas vietas, kuriose karaliauja vėlyvieji pusryčiai. Jau antrą savaitę niekaip negaliu išlėkti už Lietuvos ribų, nes vis kas nors parekomenduoja seilę tąsančias vietas ir miestus, kuriuos verta aplankyti. Tai ir einu. Beje, kai žinau, kad jūs skaitote mano rašliavas, bet niekas nežino, kaip atrodau, eiti į kavines ir restoranus yra pasakiškas malonumas. Matyt aplenksiu patį Detektyvą Liną.
Eikime prie esmės, nes esmė šiandien yra Kaunas. Kaune nebuvau gerus penkerius metus. Miestas nustebino ne tik geresne kelių būkle, bet ir puikiomis naujomis bei atsinaujinusiomis maisto vietomis. Tiesa, kol kas Kaunui vėlyvųjų pusryčių restoranų ir kavinių dar trūksta, rodos, savaitgaliais kauniečiai mėgsta anksti keltis ir pusryčius valgo iki 12 val. Bet nieko baisaus, nes girdėjau, kad netrukus restoranai, kurie ir dabar yra puikūs, savaitgaliais vėluos tiekti pusrytainius ir iki 16 val.
„Talluti“, Pramonės pr. 16A, Kaunas
Kai sekmadieniais nežinai, ko nori, nei saldaus, nei sūraus, ši vietelė yra kaip tik, nes greitų patiekalų asortimentas gausus, o ir desertai puikūs. Man labai tinka, kad sekmadieniais jie dirba nuo 11 valandos – ateini, tau rytas, jiems rytas, niekas neskuba, betrūksta ispaniškojo „manjana“ ir saulės kaitros. Paragaukite „Quentin“ kiaušinių ar ko nors iš panini skilties, visai patiko. Ir, žinoma, įspūdingųjų desertų paragaukite. Čia galite papusryčiauti už maždaug 5 Eur plius desertas.
Pieno ir ledų kokteiliai monstrai. Apsalsit visai savaitei. Kaina 6,50 Eur.
„Uoksas“, Maironio g. 28, Kaunas
Gaila, kad ieškodamas Benedikto kiaušinių, detektyvas Linas neužsuko į Kauną – su rūkyta lašiša ir gausiai aplietu Hollandaise… Tokie pusryčiai greitai nesibaigia, todėl „Uokso“ apuokas man ir patinka, nes kviečia lėtai sekmadieniauti net nuo 12 iki 18 val.
Kepyklėlė „Boulangerie“ Druskininkuose veikia jau daugiau nei 18 metų. Tėvų verslą kurorte perėmęs kepyklėlės direktorius Emilis Sinkevičius apie druskininkiečių ir miesto svečių pomėgį pusryčiauti ne namuose atsiliepia teigiamai:
„Dabar jau visi pamėgo lankytis kavinėse, restoranuose, nors prieš porą metų toks dalykas, kaip kavos gėrimas ar pusryčiai ne namuose ar svečiuose, atrodė visiškai nesuprantamas.“
Konditerijos gaminiai kepami pagal prancūzų sukurtas receptūras (Linos Jakubauskaitės nuotr.)
Neretai tokios vietos, kaip jūsiškė, užsisako konditerijos gaminius ir, kol juos atveža iki vitrinos, jie tampa nešvieži. Vėliau dar ir pašildomi… Kaip darote jūs?
Todėl ir esame kepyklėlė, nes viską kepame čia, vietoje. Gaminiai yra švieži, o jeigu kas nors lieka neišparduota, tai vakare parduodame pigiau. Na, o jei vis tiek lieka, tai išsidalijame tarpusavyje arba draugams atiduodame (juokiasi).
Emili, ar visus 18 metų ši vieta atrodė taip, kaip ir dabar?
Oi ne, anksčiau čia buvo siauras įėjimas ir visą vietą užėmė kepykla bei vitrina, o dabar, kaip matote, yra staliukai, vietinių fotografų nuotraukų parodos, o netrukus planuojame praplėsti šią vietą, bus priestatas.
Gaminiai kepami vietoje kasdien (Linos Jakubauskaitės nuotr.)
Kokie kepiniai pas jus populiariausi?
Dažniausiai žmonės valgo kruasanus su įvairiais įdarais. Jų receptūrą perėmėme iš prancūzų, kadaise mokiusių gaminti. Ir, žinoma, geria kavą. (O auditorija kokia?) Anksčiau buvo daugiausiai turistai, o dabar pusė – vietinių, pusė – turistų. Patys druskininkiečiai po truputį atranda maisto kultūrą mieste.
Šeimos verslo pavyzdys: tėvų įkurtoje kepyklėlėje prieš 18 metų dabartinis jos direktorius Emilis, pats minkydavo tešlą ir kepdavo bandeles (Linos Jakubauskaitės nuotr.)
Kaip jūs pats pradėjote čia dirbti?
Nuo 15 metų padėjau tėvams suktis kepykloje – iš pradžių minkiau tešlą, kepiau, o vėliau stojau prie kasos, pardavinėjau viską. Dabar mano tėvai rūpinasi kepykla Vilniuje, o aš perėmiau Druskininkus. (Dabar irgi priiminėjate užsakymus?) Jeigu reikia, visada padedu darbuotojams, nes būna, kad nespėja.
VMGonline.lt komanda, keliaudama po Lietuvą, sustojo Šiauliuose. Visada kyla klausimas: „Kur pavalgyti?“ Tad paklausinėję užsukome į vieną populiariausių Šiauliuose kavinių „Čin Čin“.
VMGonline.lt Šiauliuose (Linos Jakubauskaitės nuotr.)
Serano kumpis 3,50 (Linos Jakubauskaitės nuotr.)
Užtepėlės 3,50 Eur (Linos Jakubauskaitės nuotr.)
Tinginys 1,20 Eur (Linos Jakubauskaitės nuotr.)
Obuolių pyragas su ledais 1,20 Eur (Linos Jakubauskaitės nuotr.)
Gera sekmadienį. Jeigu bent kartą lankėtės Prahoje, žinote, kokia čekiško grilio dūmuose yra paskendusi pagrindinė miesto aikštė (Staroměstské náměstí). Užbėgant įvykiams už akių, Prahą magiška vadinu dėl to, kad toje pačioje aikštėje, kur sulėtintu žingsniu praeinu pro ant iešmo čirškinamą kiaulaitę, tamsiaisiais viduramžiais savo nuosprendžio sulaukdavo juodąja magija užsiimantys čekai. Vis dėlto, čia dėl kepamos mėsos alkūnėmis stumdytis nereikės – Prahoje yra geresnių vėlyvųjų pusryčių vietų.
1. „Café Savoy“ (Vítězná 5)
Šis anapus upės įsikūręs restoranas yra populiari vietinės inteligentijos ir besinaudojančių „Trip Advisor“ sistema susitikimų vieta. Nepriklausomai nuo to, kuriuo dienos metu planuotumėte čia užsukti, staliuką rezervuokitės iš anksto. Restoranas garsėja maistingais pusryčiais ir tokiais gurmaniškais patiekalais kaip čekiškos sraigės ar veršio užkrūčio liauka. Praėję restorano barą ir pasukę į kairę, leiskitės laiptais žemyn – restoranas suteikia galimybę per stiklą apžvelgti jų vyno rūsį, kuriame vyksta degustacijos, ir kepyklą, kurioje kasdien kepami švieži konditerijos gaminiai.
Manoma, ir aš sutinku, kad tai yra geriausia pusryčių vieta Prahoje. Galima rinktis iš sveikų, angliškų, prancūziškų arba firminių restorano siūlomų pusryčių su čekišku kumpiu ir kita vietine produkcija (uogiene, duona).
Dėmesio: pusryčiams siūloma net 11 skirtingai paruoštų ir skirtingais priedais pagardintų kiaušinių. Restoranas atsidaro 8 val.
„Café Savoy“ pusryčiams siūloma net 11 skirtingai paruoštų ir skirtingais priedais pagardintų kiaušinių.
Restoranas garsėja maistingais pusryčiais ir tokiais gurmaniškais patiekalais kaip čekiškos sraigės ar veršio užkrūčio liauka.
Pusryčiai neprilygsta viešbučių maistui.
2. „Café Louvre“ (Národní 22)
Pirmą kartą besilankant Prahoje viešbučio, kuriame buvau apsistojęs, administratorius primygtinai teigė, kad turiu pusryčiauti „Café Louvre“. Įsikūrusi Národní gatvėje, ši kavinė veikia jau ilgiau nei šimtmetį. Čia yra lankęsis pats Francas Kafka ir metus sostinėje profesoriumi dirbęs Albertas Einšteinas. Darnus kavinės gyvenimas buvo sudrumstas komunistų perversmo metu, kai visas kavinės inventorius buvo tiesiog išmestas pro langą. Ir jeigu jums rūpi tokios ir panašios smulkmenos, atsiminkite, kad ne viena čekiška pjesė buvo užrašyta naudojant būtent šios kavinės laiškinį popierių.
Pusryčius čia galite susikomplektuoti patys – kavinė turi ilgą sąrašą pasirinkimų (raguoliai, kiaušiniai, kumpio ir sūrių rinkiniai, padažai, jautienos guliašas, salotos, blynai, pyragai, štrudeliai, dribsniai) arba pasirinkti vieną iš siūlomų pusryčių komplektų (čekiški, prancūziški, kaubojiški, šiaurietiški). Kavinė atsidaro 8 val.
Naminių blynų su aviečių uogiene ir grietine kaina 64 CZK (~ 2,4 Eur). Šviežiai spaustų apelsinų sulčių kaina 60 CZK (~2,2 Eur).
Pusryčius čia galite susikomplektuoti patys – kavinė turi ilgą pasirinkimo sąrašą.
Čia yra lankęsis pats Francas Kafka ir metus sostinėje profesoriumi dirbęs Albertas Einšteinas.
3. „Eska“ (Pernerova 49)
Po restorano atidarymo 2015 m. ši vieta tapo viena populiariausių, o netrukus pradėta kalbėti, kad ir viena geriausių vietų Prahoje. „Eska“ dirba jauni virtuvės šefai, mėgstantys modernią virtuvę ir jos neaprėpiamas galimybes kitaip interpretuoti tradicinę čekišką virtuvę. „Eska“ turi savo kepyklą, todėl duona ir pyragai čia visuomet tokie švieži, kokie tik gali būti. Šeštadienį ir sekmadienį pusryčiai pradedami 9 val.
Užsisakykite omletą, be lukšto virtą kiaušinį su fermentuotais kviečiais, traškią granolą su burokėliais ir jogurtu, šviežios duonos ir žolelių sviesto. Arba pasirinkite vieną iš dvylikos kasdien „Eska“ tepamų atvirųjų sumuštinių.
Po restorano atidarymo 2015 m. ši vieta tapo viena populiariausių vietų Prahoje.
„Eska“ turi savo kepyklą todėl duona ir pyragai čia visuomet tokie švieži, kokie tik gali būti.
Šį kartą šukavome Vilniaus Konstitucijos prospektą ir užsukome į Stoties rajoną. Skaniai nustebinusios vietos, puikiai tinkančios dienos pietums, – jūsų dėmesiui.
„Vapiano“, Konstitucijos pr. 7A, Vilnius
Pietų meniu galima rinktis iš įvairių pasiūlymų, susikomplektuojant individualiai. Stalo vanduo su greipfrutais ir rozmarinais arba citrina ir agurkais – nemokamas. Dienos pietų pasiūlymas galioja pirmadieniais–penktadieniais nuo 11 iki 15 val. Pietų kaina – 5,90 Eur, galima rinktis kelis variantus: dienos sriuba ir salotos su vištos krūtinėle; makaronų patiekalas ir salotos arba desertas; pica ir salotos arba desertas. Pasiūlymas atnaujinamas kas du mėnesius.
Makaronų patiekalas su vištos krūtinėle, saulėje džiovintais pomidorais, imbieru ir gražgarstėmis (Donato Petkevičiaus nuotr.)
Pica su kumpiu ir šviežiais ananasais Tropicale ir salotos (Donato Petkevičiaus nuotr.)
Desertas panakota (Donato Petkevičiaus nuotr.)
Pomidorų sriuba (Donato Petkevičiaus nuotr.)
„Holigans“, Šopeno g. 10, Vilnius
Dienos pietų kaina kasdien svyruoja nuo 4,49 iki 5,50 Eur. Galima rinktis iš dviejų sriubų su karštu patiekalu. Stalo vanduo ir šviežias vaisius (apelsinas ar obuolys) – nemokamai.
Dienos pietus galima susikomplektuoti: gėrimas, sriuba, salotos, karštas patiekalas ir desertas kainuoja 9 Eur. Stalo vanduo, pagardintas citrusiniais vaisiais, yra nemokamas.
Trinta keptų paprikų sriuba. Ne pietų komplekte kainuoja 2 Eur (Donato Petkevičiaus nuotr.)
Tagliatelle, daržovės, kietasis sūris, garstyčių ir medaus padažas. Ne pietų komplekte kainuoja 4 Eur (Donato Petkevičiaus nuotr.)
Vištiena, kvietinės kruopos su žemės riešutų pasta, cukinijos, žiediniai kopūstai. Ne pietų komplekte kainuoja 5 Eur (Donato Petkevičiaus nuotr.)
Desertas: karamelizuoti bananai su kavos ledais. Ne pietų komplekte kainuoja 1,5 Eur (Donato Petkevičiaus nuotr.)
